Prieš penkiolika metų pasaulio finansų rinkas sukrėtė didžiausia krizė nuo Didžiosios depresijos laikų. Bankrutavę gigantai, griūvantys nekilnojamojo turto burbulai, masiškai prarandamos darbo vietos ir valstybės, priverstos gelbėti žlungančius bankus – to pasekmės jaučiamos iki šiol. Tačiau ar tikrai išmokome skaudžias 2008-ųjų ir vėlesnių metų pamokas, ar vis dar pasikliaujame tais pačiais pavojingais modeliais, kurie veda prie naujų ciklų?
Neapgalvotas rizikos toleravimas – amžinas investuotojų šešėlis
Viena akivaizdžiausių finansinių krizių priežasčių – pernelyg didelė rizikos tolerancija bei trumparegiški sprendimai. Prieš kiekvieną griūtį rinkose tvyro euforija: investuotojai tiki amžinu augimu, institucijos vadovaujasi optimistinėmis prognozėmis, o kredito reitingai kyla. 2008-aisiais būtent tokia nuotaika lėmė milžinišką nekilnojamojo turto burbulą JAV, kuris sprogus nuskandino ir mažus investuotojus, ir didžiuosius bankus.
Nepaisant nuolat kartojamų pamokų, šiandieninėse rinkose vėl matome aiškių per didelio pasitikėjimo ženklų. Akcijų kainos dažnai atitrūksta nuo realios įmonių vertės, o kryptingas spekuliavimas kriptovaliutomis primena ankstesnių burbulų elgseną. Nors reguliuotojai nuolat įspėja apie sistemines rizikas, žmonių psichologija lieka nepakitusi – noras greitai praturtėti dažnai nugali atsargumą.
Reguliavimas – griežtesnis, bet ar pakankamai?
Po 2008 metų krizės daugelyje šalių buvo priimta griežtesnių reguliavimo priemonių. Europos Sąjunga įgyvendino Bankų sąjungą, JAV sugriežtino Dodd-Frank įstatymą, o tarptautiniu mastu įsigaliojo nauji kapitalo reikalavimai pagal „Basel III“ standartus. Siekta sumažinti finansų sistemos pažeidžiamumą, priversti bankus turėti daugiau nuosavo kapitalo ir likvidžių priemonių.
Vis dėlto, net ir įgyvendinus šias reformas, sistemoje vis dar slypi trūkumų. Šešėlinio bankininkavimo sektorius, alternatyvios finansavimo priemonės ir naujos technologijos sukuria naujų rizikų, kurių reguliuotojai dažnai nespėja suvaldyti. Kriptoturto rinkos, decentralizuotos finansų platformos ir „fintech“ startuoliai veikia už tradicinės priežiūros ribų – kol kas jų poveikis sistemai nėra iki galo įvertintas.
Mąstymo inercija ir atsakomybės stoka
Dalis ekonomistų atkreipia dėmesį, kad gilių sisteminių pokyčių vis dar pasigendama. Bankų vadovų atlyginimų politika, orientuota į trumpalaikius rezultatus, skatina rizikingą elgseną. Institucijų vadovai, priimdami sprendimus, retai jaučia asmeninę atsakomybę už galimus padarinius. Vis dar paplitęs požiūris, jog valstybė, ištikus krizei, visada pagelbės, sukuria vadinamąjį moralinės rizikos fenomeną.
2008-ųjų pavasarį finansų milžinai rizikavo žinodami, kad jų žlugimas paveiktų visą sistemą – todėl politikai buvo priversti gelbėti bankus mokesčių mokėtojų lėšomis. Panašių pavyzdžių netrūksta ir vėlesnėse krizėse. Tai kelia klausimą, ar iš tiesų pasimokyta iš klaidų, jei atsakomybė už sprendimus vis dar pernelyg dažnai priskiriama visuomenei, o ne riziką prisiimantiems vadovams?
Socialinės pasekmės ir nepasitikėjimo kaina
Finansinės krizės atneša ne tik ekonominių nuostolių – jos giliai sukrečia visuomenės pasitikėjimą finansų institucijomis bei valstybe. 2008-ųjų nuosmukis išaugino skurdą, nelygybę ir populistines nuotaikas daugelyje šalių. Gyventojai, praradę santaupas ar namus dėl neatsakingos bankų veiklos, iki šiol skeptiškai vertina finansų sektorių.
Ilgalaikės pasekmės jaučiamos ir Lietuvoje. Po krizės daugelio šeimų finansinė padėtis nepagerėjo ilgą laiką, o realus darbo užmokestis į ankstesnį lygį grįžo tik po kelių metų. Nepasitikėjimas bankais ir toliau išlieka svarbi problema – lietuviai, lyginant su kitomis ES šalimis, bankuose kaupia mažiau santaupų, o dalis gyventojų vis dar renkasi laikyti pinigus grynaisiais.
Politinės reakcijos ir naujų krizių grėsmė
Pamokas iš krizių bando išmokti ir politikai. Po 2008-ųjų visame pasaulyje imtasi fiskalinės drausmės politikos, siekta mažinti biudžetų deficitą ir stiprinti finansų sektoriaus priežiūrą. Vis dėlto, pandemijos iššūkiai, karas Ukrainoje ir nuolat kintančios geopolitinės aplinkybės verčia imtis priešingų veiksmų – valstybės vėl dosniai skolinosi ir investavo milžiniškas sumas į ekonomiką.
Nors šie sprendimai padėjo išvengti gilios recesijos, jie sukūrė naujų grėsmių: rekordinės infliacijos, augančių palūkanų ir skolų lygio. Pastarųjų metų svyravimai akivaizdžiai rodo, kad ekonominiai ciklai nesustoja, o krizės vis dar grįžta kitomis formomis. Specialistai sutaria – užmiršti praeities pamokas gali kainuoti brangiai.
Technologijų pažanga: naujos rizikos ar galimybės?
Per pastarąjį dešimtmetį finansų sektorių transformavo technologijos. Elektroninės prekybos platformos, dirbtinio intelekto modeliai, automatizuoti investavimo algoritmai – visa tai leido vartotojams lengviau pasiekti finansų rinkas. Tačiau kartu išaugo ir naujų grėsmių: nuo kibernetinių atakų iki neskaidrių „flash crash“ epizodų, kai dėl programavimo klaidų ar grandininės reakcijos per kelias minutes sunaikinama milijardinė vertė.
Reguliuotojai stengiasi neatsilikti nuo inovacijų, tačiau technologinis proveržis dažnai lenkia priežiūros mechanizmus. Todėl esminis klausimas išlieka – ar gebėsime užtikrinti finansų sistemos stabilumą, kai senos rizikos įgauna naujas formas?
Krizės, kurios formuoja ekonomiką iš naujo
Finansinės krizės neišvengiamos – jos nuolat keičia ekonomiką, išryškina jos silpnąsias vietas ir priverčia ieškoti tvaresnių modelių. Kiekviena krizė atskleidžia naujų pamokų ir primena, kad perteklinis pasitikėjimas, nepakankamas reguliavimas ar trumparegiška rizikos kultūra gali kainuoti daug brangiau nei laiku priimti sprendimai. Kol žmonių psichologija, finansų rinkų dėsniai ir inovacijos susiduria tarpusavyje, pavojus vėl įsisukti į krizės ratą išlieka nuolat šalia.
