Kodėl lietuviai vis dar bijo investuoti?
Nepaisant spartėjančio ekonomikos augimo ir vis didėjančio finansinio raštingumo svarbos, daugelis lietuvių tebelieka atsargūs investuotojai. Bankų sektoriaus duomenys rodo, kad gyventojų indėliai pasiekė rekordines aukštumas, tačiau investuojančiųjų dalis išlieka menka. Kodėl šalyje, kurioje per tris dešimtmečius atkurtos laisvos rinkos pamatai, finansinio saugumo paieškos vis dar dažniau siejamos su „pagalvės pinigais“ nei su investicijomis?
Istorinė patirtis ir nepasitikėjimas rinkomis
Lietuvos gyventojų santykį su investicijomis daug kas grindžia praeities patirtimi. Vyresnioji karta puikiai prisimena 1990-ųjų ekonominius sukrėtimus, bankų griūtis bei pinigų nuvertėjimą. Tokios kolektyvinės traumos suformavo įpročius ieškoti finansinio saugumo, o rizikingesnių sprendimų vengimas tapo natūralia reakcija. Augant finansų rinkoms ir galimybėms, visuomenėje vis dar gyvas įsitikinimas, kad pinigai banke – saugiausias pasirinkimas.
„Pasitikėjimo finansų rinkomis lygis Lietuvoje tebėra vienas žemiausių Europoje. Daugelio šeimų patirtys, kai per krizę buvo prarasti santaupos ar investicijos, ne tik atbaidė vyresnius gyventojus, bet ir suformavo atsargumo nuostatas jaunesnių kartų aplinkoje“, – sako ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jis pastebi, kad nors jaunimas aktyviau domisi investavimu ir naujomis finansinėmis priemonėmis, generalinė nuostata išlieka konservatyvi.
Finansinio raštingumo spragos
Finansinio raštingumo lygis Lietuvoje vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių vidurkio. Gyventojų apklausos rodo, kad net trečdalis respondentų sunkiai supranta investavimo pagrindus, negeba įvertinti rizikos ar grąžos santykio. Tai lemia, kad dauguma renkasi taupymą grynaisiais ar banko sąskaitoje – jiems tai atrodo ne tik suprantamesnis, bet ir saugesnis būdas kaupti pinigus.
„Pradedantieji dažnai įsivaizduoja investavimą kaip loteriją arba sudėtingą žaidimą, skirtą tik tiems, kurie turi daug žinių ar pinigų“, – teigia investavimo konsultantė Giedrė Gintilienė. Jos teigimu, edukacijos stoka lemia ir didesnį pažeidžiamumą, kai susigundoma rizikingomis, menkai suprantamomis galimybėmis arba įsiveliama į investicinius sukčiavimus.
Švietimo sistemoje investavimo ir finansinio planavimo įgūdžiai vis dar tik sporadiškai integruojami į programas. Jaunesni žmonės žinias dažniausiai semiasi iš socialinių tinklų ar forumų, kur informacija ne visuomet patikima. Dėl to formuojasi mitai, kurie dar labiau didina baimes – pavyzdžiui, kad investavimui būtinas didelis kapitalas, kad rizika visuomet reiškia nuostolius, ar kad „paprastas žmogus“ čia neturi šansų sėkmingai veikti.
Ekonominio saugumo prioritetas ir kultūriniai veiksniai
Taupymas lietuvių sąmonėje dažnai vertinamas kaip atsakomybės ir išminties ženklas, o investavimas vis dar laikomas tam tikra avantiūra. Ekonomistai pastebi, kad ilgą laiką net ir būsto įsigijimas buvo laikomas investicija – dažniausiai vienintele didesne rizika, kurios linkdavosi imtis šeimos. Akcijos, obligacijos ar fondai likdavo nuošalyje, nes atrodė pernelyg komplikuoti ar nepatikimi.
Šią nuostatą sustiprina ir viešojoje erdvėje nuolat kartojami pasakojimai apie nesėkmingus investavimo atvejus. Socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje dažnai išryškinamos istorijos apie prarastus pinigus, bankrotus ar sukčiavimus. Tai stiprina nuostatą, jog „verčiau neprarasti, nei bandyti uždirbti daugiau“. Analogiškos tendencijos pastebimos ir kitose Centrinės bei Rytų Europos šalyse, kuriose istorinės permainos paliko gilų nepasitikėjimo pėdsaką.
Reguliacinė aplinka ir prieinamumas
Investavimo galimybių prieinamumas Lietuvoje keičiasi, tačiau spartesnius pokyčius riboja ir tam tikri reguliaciniai bei administraciniai barjerai. Nors per pastaruosius kelerius metus atsirado daugiau platformų, siūlančių investavimo paslaugas internetu, registracija ir lėšų pervedimo procedūros daugeliui vis dar atrodo sudėtingos. Taip pat neaiškumų kelia investicijų apmokestinimas, dažnai painiojamos sąvokos ar nepakankamai iškomunikuotos rizikos.
„Reguliavimas užtikrina investuotojų apsaugą, tačiau kartu išlaiko tam tikrą atstumą tarp gyventojų ir finansų rinkų. Daugeliui tiesiog trūksta aiškios, paprastos informacijos apie tai, kaip pradėti – ir kokios realios rizikos egzistuoja“, – sako finansų analitikas Tomas Markevičius.
Technologijų įtaka ir naujos kartos investuotojai
Skaitmeninės platformos ir programėlės pamažu keičia investavimo įpročius jauniausios kartos tarpe. Vis daugiau 20–30 metų žmonių drąsiau bando investuoti į akcijas, kriptovaliutas ar tarpusavio skolinimą, tačiau šis pokytis dar nėra masinis. Jaunieji investuotojai dažnai pradeda nuo nedidelių sumų, bandydami išmokti per praktiką, tačiau susiduria su informacijos gausa ir kartais – rizikingais, emociniais sprendimais.
Dalis ekspertų įžvelgia, kad augantis susidomėjimas investavimu tarp jaunimo yra natūralus šalių, kurių ekonomika bręsta, procesas. Tačiau didesniam proveržiui reikalingas nuoseklus švietimas, skaidresnė reguliacinė aplinka ir daugiau sėkmės istorijų viešojoje erdvėje. Tik tuomet baimės pamažu užleis vietą racionaliam norui ne tik taupyti, bet ir investuoti.
Nepaisant šiandieninių abejonių ir atsargumo, Lietuvos visuomenė pamažu keičiasi, o investavimo kultūra – evoliucionuoja. Kuo daugiau žmonių atras sau priimtinus būdus investuoti ir supras, jog diversifikuotas, racionalus požiūris leidžia sumažinti rizikas, tuo greičiau šalies ekonomika ims naudotis visais modernių finansų privalumais.
