Nors skola – įprasta šiuolaikinio gyvenimo dalis, daugelis gyventojų vis dar vengia viešai aptarti šią temą. Apklausos rodo, kad net artimiausiųjų rate atvirumas apie skolų dydį, priežastis ir pasekmes dažnai tampa tabu. Finansų ekspertai pastebi, jog ši tendencija gali turėti skaudžių padarinių tiek asmeniniam, tiek visuomenės finansiniam raštingumui.
Gėdos ir nesėkmės baimė
Psichologai teigia, kad pagrindinė priežastis, kodėl skolos aptariamos tylomis arba visai nutylimos, yra gėda. Skola Lietuvoje dažnai siejama su asmenine nesėkme, prastu finansų valdymu ar net moraliniu trūkumu. Tokios nuostatos giliai įsišaknijusios kolektyvinėje sąmonėje – galbūt dėl istoriškai sudėtingo požiūrio į pinigus bei turto pasidalijimą.
Vilniaus universiteto sociologė dr. Jurgita Žukauskienė pastebi, kad lietuviai linkę vertinti save ir kitus per „sėkmės“ prizmę: „Pajamos, turtas, netgi vartojimo įpročiai – visa tai dažnai tampa nesąmoningomis matavimo lazdomis. Skola iš karto signalizuoja, kad žmogui kažkas nepavyko: gal per mažai uždirba, gal neatsakingai leidžia pinigus, gal prarado darbą ar pasidavė neapgalvotai rizikai.“
Dėl to skolų klausimas dažnai nutylimas net šeimos rate, jau nekalbant apie platesnę visuomenę. Gėdos jausmas neretai virsta užburtu ratu: žmogus vengia ieškoti pagalbos, situacija blogėja, o atviras pokalbis atrodo dar labiau neįmanomas.
Skolų kultūra arba jos trūkumas
Vakarų Europoje ar JAV atviras pokalbis apie paskolas, kredito istoriją ar skolas nėra retenybė. Specialistai pažymi, kad Lietuvoje tokio finansinio atvirumo tradicija dar tik formuojasi. Per pastaruosius kelis dešimtmečius perėjus nuo planinės prie rinkos ekonomikos, daugelis gyventojų vis dar mokosi pažinti naujus finansinius instrumentus, o kartu – valdyti riziką ir prisiimti atsakomybę už sprendimus.
Finansinio raštingumo ekspertas Tomas Vitkus sako, kad atvirumas apie skolas – brandžios finansinės kultūros požymis. „Apie skolas kalbėti būtina, jei norime, kad žmonės geriau suprastų pasekmes, žinotų savo teises ir pareigas. Dabar gi – jei skolos laikomos paslaptimi, dažnas negeba laiku reaguoti, neieško profesionalios pagalbos, o susidūręs su problemomis lieka vienas“, – tvirtina pašnekovas.
Tokio uždarumo rezultatas – vis dar aukštas gyventojų su skolų problemomis skaičius. Lietuvos banko duomenimis, beveik kas dešimtas šalies gyventojas turi įsiskolinimų, tačiau realus jų mastas gali būti dar didesnis – ne visi atvejai fiksuojami ar deklaruojami.
Baimė būti atstumtam
Skolos viešinimo baimė glaudžiai susijusi ir su socialinės atskirties baime. Lietuvoje skolos dažnai tapatinamos su nepatikimumu, netinkamu elgesiu ar net nusikaltimu. Dėl to žmogus, prisipažinęs apie sunkumus, gali būti stigmatizuojamas tiek darbe, tiek bendruomenėje.
Psichologė Rasa Grinytė pastebi, kad netgi artimoje aplinkoje žmonės vengia kalbėti apie finansines problemas: „Baimė, kad būsi nesuprastas, pasmerktas ar net pažemintas, labai stipri. Dėl šios priežasties net šeimos nariai ne visada žino vieni kitų tikrąją finansinę padėtį.“
Pasak specialistės, tokia situacija ypač pavojinga, kai kalbama apie ilgalaikes ar dideles skolas. Užsisklendęs asmuo patiria stiprų emocinį spaudimą, o problemos sprendimas vilkinamas arba ignoruojamas.
Visuomenės požiūris keičiasi, bet lėtai
Jaunesnių kartų požiūris į skolas yra šiek tiek lankstesnis. Kone kas trečias 25–35 metų gyventojas nesižavi mintimi „verčiau skolintis nei taupyti“, tačiau ir nesmerkia tų, kuriems tai tampa būtinybe. Tokias tendencijas rodo pastarųjų metų sociologinės apklausos.
Tačiau visuomenės nuostatų pokyčiai vyksta lėtai. Ekspertai pastebi, kad apie skolas drąsiau kalbėti skatina ir vieši asmenybių pasisakymai, edukacinės laidos, socialinės kampanijos. „Kuo daugiau žinomų žmonių atvirai dalinsis asmeninėmis istorijomis, tuo greičiau grius mitas, jog skolintis – gėdinga. Svarbu parodyti, kad finansinės nesėkmės – gyvenimo dalis, iš kurių galima pasimokyti“, – sako Tomas Vitkus.
Informacijos trūkumas ir baimė nesuprasti
Neretai žmonės tyliai kenčia, nes paprasčiausiai nesupranta sudėtingų finansų terminų, skolų refinansavimo galimybių ar savo teisių. Dažnas bijo, kad, pripažinęs nesugebantis susitvarkyti vienas, atrodys nekompetentingas. Dar daugiau painiavos sukuria ne visada aiški ar prieinama informacija apie skolų administravimo procesus, antstolių veiksmus, galimus sprendimo būdus.
Ši baimė nesuprasti dar labiau stiprina uždarumą: užuot kalbėję apie problemą, žmonės ją slepia ar ignoruoja. Ekspertai pabrėžia, kad spręsti šią problemą būtina kompleksiškai – nuo švietimo mokyklose iki aiškios informacijos internete ir žiniasklaidoje.
Nors baimė kalbėti apie skolas Lietuvoje vis dar gaji, požiūris pamažu keičiasi. Atvirumas šioje srityje tampa vis svarbesne finansinio raštingumo ir atsakingo pasirinkimo prielaida. Tik drąsiai kalbėdami apie finansinius iššūkius, galime mokytis iš klaidų, laiku ieškoti pagalbos ir keisti visuomenės požiūrį į skolas.
